Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijos Lietuvoje: ar iš tiesų čia esame labai laukiami?

Pastaruosius keletą metų vis daugiau Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijų persikelia į Lietuvą, nes tėvynėje joms tampa per sunku arba, kai kuriais atvejais, neįmanoma tęsti savo veiklų dėl politinių priežasčių. Oficiali Lietuvos valdžios institucijų pozicija skelbia, kad čia jos yra laukiamos, ir iš tiesų tam tikra pagalba yra suteikiama: pavyzdžiui, supaprastintos vizų į Lietuvą procedūros, finansinė parama ir politiškai išreikštas prieglobstis nuo Minsko.

Tačiau problemų yra – bet jos nėra neišsprendžiamos.

Šiame straipsnyje keletas Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovų išdėsto problemas, su kuriomis jiems tenka susidurti, ir kartu pateikia konkrečius galimus jų sprendimų būdus. Dalis atsakomybės taip pat krinta ir ant Lietuvos pilietinės visuomenės pečių.

Šį tekstą paruošė Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma. Jis parengtas remiantis internete vykusia diskusija „Baltarusijos pilietinė visuomenė Lietuvoje: integracija, situacija ir tolimesni žingsniai“, kurią organizavo VB Platforma ir moderavo Lietuvos NVO koalicijos direktorė Gaja Šavelė.

Šiame tekste terminai NVO (nevyriausybinė organizacija) ir PVO (pilietinės visuomenės organizacija) naudojami kaip lygiaverčiai ir vienas kitą pakeičiantys.

Teisinė terra incognita, bankų arogancija ir kiti iššūkiai

Nors Lietuvoje bendra aplinka Baltarusijos nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) veikti yra gana palanki, praktikoje yra keletas dalykų, vis joms kišančių pagalius į ratus. Tokią poziciją išreiškė nepriklausoma ekspertė, analitikė ir buvusi Baltarusijos organizacijos „Human Rights House“ direktorė Anna Gerasimova. Problemų kyla pirmiausia dėl formalių reikalavimų: pavyzdžiui, NVO taikomi teisės aktai yra prieinami tik lietuviškai. „Kai kuriais atvejais, paskutinis įstatymo vertimas darytas 2009 m., o naujausi įstatymo pakeitimai – 2020 m. Savaime suprantama, tai nėra ta situacija, kai norėtųsi remtis „Google“ vertimu, todėl NVO būna sunku tiksliai žinoti, kaip jos gali teisėtai veikti Lietuvoje“, – sako A. Gerasimova. Dėl šios priežasties Baltarusijos pilietinės visuomenės nariai Lietuvoje yra priversti savo dažnai kuklius išteklius skirti vertimams ir teisinei pagalbai. Formalumų nežinojimas taip pat komplikuoja ir, pvz., buhalterijos darbą, kuris ir taip jau yra sudėtingas sienos kirtimo kontekste.

Baltarusijos Nacionalinės jaunimo tarybos RADA atstovas Zmiceras Herylovichius sutinka, kad ši problema yra rimta, nes trūksta informacijos apie teisinius reikalavimus Lietuvoje kalba, kurią suprastų Baltarusijos piliečiai – geriausiu atveju rusų, arba anglų. „Teisės aktai ir mokesčių klausimai tiems, kurie nori persikelti iš Baltarusijos į Lietuvą, vis dar yra terra incognita“, – sako jis.

Iš dalies tai susiję ir su konkrečiais veiksmais: pirmiausia, nevyriausybinės organizacijos registracija, antra – kasdienės jos veiklos teisinių reikalavimų kontekste. Lietuvoje didžioji dalis valdžios institucijų paslaugų yra prieinamos internetu, kartais – tik internetu, be jokios popierinės dokumentų versijos, kurią būtų galima gauti paštu ar užėjus į atitinkamos institucijos aptarnavimo skyrių. Lietuvos NVO gali registruotis internetu, ši procedūra yra greita ir paprasta (tiesa, tam reikalingas elektroninis arba mobilusis parašas, kurį Lietuvos piliečiai ir nuolatiniai gyventojai gali lengvai įsigyti); tačiau užsienio NVO paprastai Lietuvoje galiojančio elektroninio parašo neturi, todėl visas registracijos procesas joms yra žymiai sudėtingesnis ir užima gerokai daugiau laiko. „Tiek daug kliūčių tam, kas turėjo būti paprasta“, – sako A. Gerasimova.

Kita didelė problema, su kuria Baltarusijos piliečiai susiduria Lietuvoje, yra komercinių bankų nenoras atidaryti banko sąskaitas nei asmenų iš Baltarusijos, nei jų NVO vardu. Bankai tai aiškina „galimu pinigų plovimu“. Neturint banko sąskaitos, organizacijai labai sunku gauti finansavimą savo veikloms, sumokėti algas darbuotojams ir samdomiems žmonėms (pvz. mokymų vedėjams), įsigyti reikalingų priemonių ir t. t. A. Gerasimova sako, kad nors ši problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, ji kelia realią grėsmę pilietinės visuomenės organizacijų gebėjimui veikti tiek bendruomenių, tiek visos visuomenės labui. „Bankai pradėjo įsijausti į reguliatorių vaidmenį, – sako A. Gerasimova. – Tada tu, formaliai įregistravęs savo organizaciją Lietuvoje, nueini į banką atsidaryti sąskaitos, bet bankas atsako, kad tau čia, Lietuvoje, nėra ko būti! Esam matę, kiek daug organizacijų būna priverstos uždaryti savo banko sąskaitas ir desperatiškai bando rasti sprendimą, kad galėtų gauti finansavimą. Tai didžiulė problema.“

Šių problemų fone yra ir dar viena – vidinė, susijusi su tapatybe. Baltarusijos aktyvistams iškyla klausimas: kaip save identifikuoti, kai esi nebe Baltarusijoje, bet su ja turi daug reikalų? Tarp Baltarusijos ir Lietuvos veikiančios Jaunųjų viešojo administravimo vadybininkų mokyklos (angl. School of Young Managers in Public Administration (SYMPA)) akademinė direktorė Tatsiana Chulitskaya sako, kad šiandien Baltarusijos pilietinė visuomenė praktiškai egzistuoja ant išlikimo ribos. „Daugybė organizacijų, veikusių 20 ar 30 metų, dabar Baltarusijoje teisiškai nustojo egzistuoti ir yra priverstos veikti iš užsienio. Tai kelia milžinišką iššūkį: kaip organizuoti veiklas ir pasiekti savo tikslinę auditoriją, fiziškai būnant kitur, – sako ji. – Tad paraleliai jos turi išspręsti ir išgyvenimo klausimą, t. y. pasirūpinti savo asmeniniu saugumu, ir kartu kaip tęsti savo veiklas – arba, dažnesniu atveju, kaip jas vėl pradėti nuo nulio, kaip iš užsienio pasiekti žmones, esančius Baltarusijoje. Todėl šiuo atžvilgiu organizacinė parama yra labai reikalinga.“

Sprendimai jau egzistuoja

Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovai ne tik išdėsto problemas, su kuriomis jie susiduria Lietuvoje, bet ir pasiūlo jų sprendimus. Vieni jų yra paprasti ir nesunkiai įgyvendinami, kiti užtruktų ilgiau ir pareikalautų daugiau pastangų – daugiausia iš Lietuvos pusės.

Vienas iš tų paprastų sprendimų, kurį nesunkiai galėtų įgyvendinti atitinkamos Lietuvos valstybinės institucijos, yra NVO liečiančių įstatymų ir kitų teisinių procedūrų vertimai į užsienio kalbas, pirmiausia – anglų. Kitas daug sunkumų neturintis sukelti, bet labai naudingas sprendimas yra Z. Herylovichiaus pasiūlymas įkurti centralizuotą informacijos punktą Lietuvoje jau veikiančioms ar dar tik norinčioms veikti užsienio PVO, kuriam pritarė visi kiti diskusijos dalyviai. Tai galėtų būti „vieno langelio“ principu veikiantis taškas, kuriame užsieniečiai gautų visą jiems reikalingą informaciją apie teisines procedūras ir reikalavimus dėl vizų, mokesčių, nuolatinio gyventojo statuso ir kt.

Išreiškęs dėkingumą už Lietuvos vyriausybės finansuojamas studijų programas, tokias kaip stipendijos Baltarusijos studentams studijuoti Vilniuje ar parama Lietuvoje įsikūrusiam Europos humanitariniam universitetui, Z. Herylovichius sako, kad tokios programos turėtų būti pratęstos ir išplėstos. Jis priduria, kad dažnai išteklių ypač stokojančioms jaunimo organizacijoms būtų labai naudinga institucinė finansinė parama patalpų nuomai, kur jos nariai galėtų susitikti ir vykdyti veiklas gyvai. Papildomas finansavimas jaunimo PVO reikalingas ir padoresniems darbuotojų atlyginimams, kurie Lietuvoje yra du-tris kartus didesni nei Baltarusijoje; be to, dėl mokesčių sistemų skirtumų abejose šalyse jaunimo organizacijoms būna sunku padengti papildomas administracines išlaidas. Tai kelia problemų, nes projektiniai pinigai paprastai būna skirti tik jų veikloms vykdyti, o donorų jau patvirtintų projektų finansinius išteklius perskirstyti nėra lengva.

Problema su bankais yra kiek sudėtingesnė. NVO teisės instituto direktorius Rytis Jokubauskas yra konsultavęs ne vieną Baltarusijos NVO, kurioms Lietuvos komerciniai bankai grasino perduosią jų duomenis teisėsaugos tarnyboms. Tačiau tose situacijose akivaizdžiai nebūta jokios užuominos apie nusikaltimus, nebent tokie donorai kaip Švedijos ambasada Nyderlanduose kelia įtarimų Lietuvos bankams, kurių daugelio centrinės būstinės yra toje pačioje Skandinavijoje. Tačiau, R. Jokubausko nuomone, ir ši bankų problema gali būti išspręsta. „Vienas iš galimų būdų – valdžios institucijos pasikalba su Lietuvos centriniu banku, o šis savo ruožtu žinutę perduoda komerciniams bankams“, – siūlo jis.

Gerasimova primena, kad tokie ir panašūs problemų sprendimai naudos atneštų ne tik baltarusiams. „Apie Baltarusiją kalbam kaip apie kažkokią išimtį. Ir nors iš tiesų imamasi specialių priemonių [Baltarusijos PVO labui], manau, kad tai visai ne išimtis, jei Lietuva iš tiesų nori būti atvira tarptautiniams veikėjams, atvykstantiems išjudinti ekonomikos: Baltarusijos PVO atvejis tik atskleidžia bėdas, su kuriomis susidurs ir visi kiti“, – sako ji.

Tuo pat metu, toks komercinių bankų elgesys mažų mažiausiai atrodo nenuoširdus. „Visame pasaulyje priimta griežtų teisės aktų dėl pinigų plovimo ir mokesčių vengimo, tačiau, kaip matėme iš „Pandoros dokumentų“, įstatymai taikomi tik mažiems ir neturtingiems, o turtingieji ir galingieji visada atranda būdų juos apeiti“, – sako A. Gerasimova. Todėl itin svarbu visų pirma padėti mažosioms pilietinės visuomenės organizacijoms.

Vienintelė diskusijoje dalyvavusi Lietuvos valdžios institucijų atstovė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos NVO plėtros skyriaus vedėja Justina Lukaševičiūtė patikino, kad „esame teisingame kelyje“, tačiau tas „kelias ilgas“. Pasak jos, svarbiausias dalykas, kurį Lietuvos valdžios institucijos gali suteikti Baltarusijos pilietinei visuomenei (ir Lietuvos pilietinei visuomenei taip pat) – tai švietimas ir kompetencijos, kad būtų sustiprinta ateinanti karta. J. Lukaševičiūtė sako, kad be kompetencijų advokacijos ir kitų visuomeninių veiklų srityse į priekį judėti yra sunku. Jaunųjų vadybininkų mokyklos SYMPA akademinė direktorė T. Chulitskaya sutinka, kad švietimo programos reikalingos, vertinamos ir turi būti tęsiamos, tačiau teigia, kad su didžiulėmis problemomis Baltarusijos organizacijos susiduria šiandien, o ne po dešimtmečio. Tad ir spręsti jas reikia šiandien. Tų problemų sprendimai nei bando pakeisti švietimą, nei stoti jam skersai kelio; švietimas problemų sprendimui taip pat neturėtų trukdyti.

Minskas-Vilnius, kol kas tik į vieną pusę

Neseniai Lietuvos NVO teisės institutas paskelbė tyrimą „Rytų partnerystė ir Lietuva: iššūkiai NVO, sprendimai ir galimybės. Baltarusijos atvejis“, kuriame pateikia bendros NVO situacijos analizę šešiose ES Rytų partnerystės šalyse – Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje. Tyrimas parodė, kad visose šiose šalyse NVO susiduria su įvairiais iššūkiais. „Bendra tendencija jose ta, kad vyriausybės nepasitiki NVO, todėl jas visaip reguliuoja, daugeliu atveju ir pernelyg daug reguliuoja, o taip pat visaip riboja jų veiklas“, – sako instituto direktorius R. Jokubauskas.

Tokia rūsti realybė itin akivaizdžiai pasireiškia Baltarusijoje, ypač pastaruosius porą metų. „Baltarusijoje aplinka yra labai nedraugiška PVO atžvilgiu“, – sako R. Jokubauskas ir priduria, kad kasmet vykdomas PVO tvarumo indeksas 2019 m. neparodė jokio žymaus pagerėjimo Baltarusijoje lyginant su situacija prieš dešimtmetį, t. y. 2009-aisiais. Čia reikia turėti omenyje, kad į 2019 m. indeksą neįtrauktos valdžios institucijų atakos prieš pilietinę visuomenę, žymiai padažnėjusios ir pasunkėjusios 2020 m. Tad nors ir, pavyzdžiui, Baltarusijoje oficialios NVO registracijos procedūros nelabai kuo skiriasi nuo tokių procedūrų kitose šalyse, realybėje daugybės NVO valdžios institucijos tiesiog neregistruoja dėl politinių priežasčių. Be to, šioje šalyje praktiškai nėra mokesčių lengvatų nevyriausybinėms organizacijoms ar kitokių jų darbo skatinimo ir palaikymo priemonių.

Daugybę žmonių, aktyviai įsitraukusių į pilietinės visuomenės veiklas Baltarusijoje, Aleksandro Lukašenkos vyriausybė įkalina, jiems grasina arba kitaip persekioja. Kai kurie jų pasirinko persikelti į kaimyninę Lietuvą ir savo veiklas tęsti iš kitos šių dviejų valstybių sienų pusės.

Namų darbai Lietuvos pilietinei visuomenei

„Mums reikia, kad Lietuvos NVO dalyvautų advokacijos kampanijose, nes kalba eina apie komunikaciją su Lietuvos valstybės institucijomis: kaip teisės aktus padaryti labiau prieinamus užsieniui, ne tik Baltarusijai, kaip išspręsti bankų problemą, – sako analitikė ir SYMPA direktorė Natallia Rabava. – Jei norime tai pakeisti, mums reikia gerai organizuotų advokacijos kampanijų, tačiau Baltarusijos NVO jų negali organizuoti be pagalbos iš Lietuvos NVO.“ T. Chulitskaya su tuo sutinka ir siūlo: „Reikėtų surengti apskritąjį stalą su Baltarusijos ir kitomis PVO, su visomis politinėmis suinteresuotomis šalimis. Dialogas ir konsultacijos privalo būti įtraukios.“

Savo ruožtu, Lietuvos pilietinės visuomenės atstovai nori matyti aiškesnę vyriausybės suformuluotą kryptį: ar saugių, bet laikinų namų suteikimas baltarusiams yra viskas, ką galime? Ar norime remti ilgalaikį pilietinės visuomenės vystymąsi? Kiek iš tikrųjų esame pasirengę su šia situacija tinkamai tvarkytis, jei jos laikinumas tęsis metų metus ar net dešimtmečius? Tačiau tuo pat metu Lietuvos PVO turėtų aiškiai pasakyti – pirmiausia sau, po to ir kitiems, – koks yra jų vaidmuo remiant Baltarusijos PVO. Ką jos turi nuveikti ir kaip?

„Daugelis šių Baltarusijos NVO buvo mūsų vystomojo bendradarbiavimo partnerės, prieš joms persikeliant į Lietuvą. Tokia regioninė partnerystė buvo labai naudinga abiem pusėms, – sako Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platformos patarėja politikos, advokacijos ir partnerysčių klausimais Justina Kaluinaitė. – Iššūkiai, su kuriais Baltarusijos pilietinė visuomenė šiuo metu susiduria Lietuvoje, ne tik reikalauja nuoširdaus dialogo tarp visų pusių, bet ir pateikia nuostabią galimybę dar kartą tapti tikrais ir lygiaverčiais partneriais. Nepamirškim, kad būtent partnerystę nuolat viešai akcentuoja ir mūsų Užsienio reikalų, ir Socialinių reikalų ir darbo ministerija.“

Šis aspektas tampa dar svarbesnis žinant, kad bendros tarpinstitucinės politikos būtinybė dar labiau išaugo. J. Kaluinaitė paaiškina, kad vystomojo bendradarbiavimo finansavimas kaimyninės šalies (kaip ir kitų šalių) NVO vykdomiems projektams atkeliauja iš Užsienio reikalų ministerijos, tačiau kadangi Baltarusijos NVO dabar yra Lietuvoje, įsitraukti turi ir už nevyriausybinį sektorių atsakinga Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Be to, kiek pakito ir Baltarusijos PVO dėmesys, nes dalis jų tikslinės auditorijos tebėra Baltarusijoje, kita dalis – Lietuvoje. „Aiškiai matome neatidėliotiną bendradarbiavimo būtinybę ir bendros strategijos dėl Lietuvos paramos mūsų šalyje esančioms Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijoms poreikį, – sako J. Kaluinaitė. – Dvikalbiai vertimai, platesnis prieinamumas prie elektroninių valdžios paslaugų bei jų adaptavimas nenuolatiniams šalies gyventojams, centrinis informacijos punktas Lietuvoje veikiančioms NVO – visos šios problemos egzistavo jau vakar. Tad dialogo ir veiksmų reikia imtis, nors ir pavėluotai, bet jau šiandien.“

Kalbant apie Lietuvos pilietinės visuomenės vaidmenį, VB platforma ragina vadovautis tarpusavio pagalbos ir įtraukties principais. „Turime kalbėtis su mūsų kolegomis baltarusiais apie jų poreikius ir būdus juos patenkinti, – sako J. Kaluinaitė. – Neturėtume numesti problemų sprendimo kitiems, nes savo srityse visi esame atsakingi. Neužtenka pareikšti politinės valios, jei jos neužtikrina realūs veiksmai.“

Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos, NVO informacijos ir paramos centro informacija