NEVYRIAUSYBINĖS ORGANIZACIJOS SAMPRATA

Visuotinai yra pripažįstama, jog vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų – tai nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa.

Nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO) jos vadinamos pabrėžiant, kad yra įkurtos ne valdžios iniciatyva. Jas galima būtų vadinti ir savanoriškomis organizacijomis, pabrėžiant, kad jos įsteigtos laisva žmonių valia ir kad žmonės į tokias organizacijas buriasi bei jas remia savanoriškai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog tokiose organizacijose negali dirbti apmokami darbuotojai.

Visuomenės aktyvumas valstybės valdyme ar socialiniame gyvenime nusakomas tokiais principais, kaip pavienių asmenų ir interesų grupių veikla, rengiant viešus svarstymus, pranešimus ir komentarus, organizuojant demonstracijas, vykdant rinkimines kampanijas bei lobizmą, dalyvaujant nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų, politinių partijų bei kitų visuomeninių junginių veikloje.

Tik susitelkę šalies gyventojai (ar asocijuotos jų grupės) kartu gali daryti didesnę įtaką valdžiai ir jos priimamiems sprendimams.

Tokią įtaką daro įvairios pelno nesiekiančios organizacijos:

• politinės partijos, siekiančios dalyvauti rinkimuose tiesiogiai valdant šalį;
• profesinės sąjungos, atstovaujančios darbuotojų ar konkrečių profesijų asmenų interesams;
• verslo įmonių susivienijimai, atstovaujantys pelno siekiančių asmenų interesams;
• nevyriausybinės organizacijos, veikiančios įvairiose viešosios politikos srityse ir sudarančios pilietinės visuomenės branduolį valstybėje

VISOS ŠIOS ORGANIZACIJOS DAR GALI BŪTI VADINAMOS VISUOMENINĖMIS ORGANIZACIJOMIS