APIE PILIETIŠKUMĄ (NE) PAPRASTAI, BET SUPRANTAMAI

Ar reikalingas pilietinis ugdymas mokyklose? O gal tas ugdymas reikalingas jau darželiuose, universitetuose, verslo įmonėse, valstybės ir savivaldybių institucijose, galiausiai šeimose ar dar kur nors? Pabandykime atsakyti į klausimą kas yra pilietiškumas bei kur jis turi būti ugdomas.

 

Pilietiškas pilietis ar aktyvus gyventojas, pilietinės visuomenės narys ar tiesiog šalies gyventojas – tokie apibūdinimai, matyt, suklaidintų bet kokį asmenį. Todėl siekiant analizuoti pilietinės visuomenės prasmę, jos raidą bei esmines pilietinei visuomenei plėtotis būtinas sąlygas, svarbu išsiaiškinti pilietiškumo prasmę.

 

Europos Sąjunga pilietybę apibrėžia kaip žmonių teisinius ryšius su valstybe. Pilietis ir valstybė vienas kito atžvilgiu turi tam tikras pareigas ir teises. Aktyvus pilietiškumas susieja įvairias narių tapatybes ir suteikia jiems galią dalyvauti ekonominiame, socialiniame, kultūriniame, pilietiniame ir politiniame visuomenės gyvenime.

 

Europos pilietybės konvencijoje sąvoka pilietybė apibrėžta kaip teisinis asmens ir valstybės ryšys, nerodantis asmens etninės kilmės. Šis ryšys nurodo tik teises (politines, ekonomines, socialines, kultūrines ir pan.) ir atsakomybę, kurias turi tik tos valstybės piliečiai.

 

Sąvoka pilietiškumas suprantama kaip naudojimasis teisėmis ir atsakomybe, kurios yra susijusios su buvimu arba tapimu tam tikro vieneto (valstybės, miesto, politinės partijos, profesinės sąjungos ar nevyriausybinės organizacijos) nariu. Pilietiškumas yra ne tiek teisės, kiek filosofijos sąvoka. Tai daugiau įsipareigojimas prisiimti teises ir pareigas rūpintis bendruomenės ateitimi, naudotis narystės (valstybėje ar organizacijoje) teikiamomis galimybėmis ir aktyviai dalyvauti.

 

Taigi, būti piliečiu, reiškia priimti tos valstybės esamą teisinę kultūrą ir prisiimti tam tikras pareigas, apibrėžtas įstatymais. Būti pilietišku, šiuo atveju reiškia prisiimti daugiau pareigų, nei tą įpareigoja įstatymai (pvz. jei įstatymai neverčia eiti balsuoti ir už tai jokių teisinių atsakomybių netaiko, pilietiškas žmogus vis tiek dalyvaus rinkimuose), bei būti labiau aktyviu, nei pasyviu. Pavyzdžiui, domėtis šalies socialine – kultūrine bei politine aplinka, dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, sprendimų priėmimo procesuose).

 

Kitais žodžiais tariant, būti aktyviu piliečiu arba pilietišku reiškia nekelti klausimo – kam man to reikia; man tai neįdomu; čia tegu kiti sprendžia ir pan., tačiau tiesiogiai prisidėti prie bendruomenės gyvenimo kūrimo, keitimo ar tvarkymo. Pilietiškam žmogui valstybėje, kurios pilietis jis yra, sudarytos visos laisvės aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime, prisidėti prie sprendimų priėmimo ar spręsti, kam patikėti valstybės valdymą.

 

Tačiau laisvė visuomenėje nenurodo individui, ką jam su ta laisve daryti, todėl šiuo atveju susiduriama su etinėmis ir pilietiškumo problemomis. Piliečiams, kurie gyvena savo asmeninį/šeimos gyvenimą ir rūpinasi tik savo siaurais interesais, vargu ar tos laisvės bei galimybės aktyviai veiklai bus aktualios. Tačiau kita žmonių grupė – aktyvių piliečių arba pilietiškų žmonių grupė tomis laisvės ir valstybės suteikiamomis galimybėmis naudojasi – dalyvauja sprendimų priėmimo procesuose, organizuoja mitingus ir demonstracijas, renka parašus peticijoms, buria individus į asociacijas, dalyvauja savanoriškoje veikloje.

 

Pilietiškumas – tai ne žinios ar informacija, kurią žmogus įgijęs gali kurti pridėtinę vertę valstybei ir jaustis pilietišku. Pilietiškumo taip paprastai negalima išmokti, jį galima tik praktikuoti ir praktikuojant nuolat mokytis.

 

Pilietiškumas – tai pats gyvenimas, kurio metu asmuo nuolat tobulėja ir susiduria su iššūkiais bei privalomais sprendimų priėmimais, susijusiais su pačiu asmeniu, jo šeima, draugais bei jį supančia bendruomene.

 

Aktyvūs piliečiai – tai unikalūs individai, kuriantys ir kūrybingi piliečiai, turintys kritinį mąstymą apie viešąjį gyvenimą šalyje ar apie pačią valstybę, jos valdžią. Tik šiuo atveju kyla pavojus, jog aktyvi ir plačiai organizuota pilietinė visuomenė gali tapti opozicija pačiai šalies valdžiai. Kuo daugiau šalyje yra ‚teisingos‘ valdžios, tuo mažiau tokiai valdžiai reikia aktyvių, savo teises ginančių ir kritiškai mąstančių piliečių.      

 

Nepaisant tokios sąlyginės grėsmės, pilietiškumas visose demokratinėse ir atvirose šalyse yra propaguojamas kaip vienas esminių valstybės vystymosi kriterijų.

 

Jei ekonomiškai aktyvūs asmenys savo veiklą organizuos laisvos rinkos sąlygomis, nepaisydami visuomeninio gyvenimo dėsnių, tokie asmenys sudarytų bendruomenę, kuriai rūpi tik savanaudiškų tikslų siekimas bet kokiomis priemonės, o ne bendruomenę, kuriems rūpi bendra – tiek asmeninė, tiek ir kitų piliečių gerovė valstybėje.

 

Pilietiškumas negali būti tapatinamas su tautiškumu – tai dvi, nors ir susijusios, tačiau iš esmės atskiros filosofijos sąvokos. Asmuo, turėdamas atitinkamos valstybės pilietybę, tačiau turėdamas kitą tautybę, priimdamas jos teisinę aplinką ir pareigas, nebūtinai privalo mokėti tos valstybės tautinius šokius, giedoti himną ar dėvėti tautinius rūbus. Tai labiau yra žmogaus teisė, nei pareiga. 

 

Pilietinės funkcijos arba pilietiškumas nėra kažkas, ką galima įsivaizduoti egzistuojant atskirai nuo individo, ir tai nėra kažkas, ką būtų galima į tą žmogų įdiegti be jo paties pastangų, jam nežinant ar net prieš jo valią.

 

Pilietiškumą būtina suvokti kaip atsakomybės idėją. Tik turintis teisę spręsti, keliantis sau tikslus ir ieškantis būdų juos realizuoti žmogus yra atsakingas už tokio pasirinkimo pasekmes. Turintis teisę klysti pilietis gali pasirinkti netinkamus socialinius tikslus ir neadekvačius elgesio modelius, tačiau tik toks pilietis gali veikti pagal atsakomybės padalijimo principą.

 

Viena didžiausių pasaulinio lygio pilietinės visuomenės asociacijų CIVICUS pateikia tokį pilietinės visuomenės apibrėžimą:

 

Pilietinė visuomenė – tai arena, veikianti atskirai nuo šeimos, valstybės ir rinkos, kurioje žmonės vienijasi bendrų interesų labui ir viešajai gerovei kurti.

 

Šis apibrėžimas nusako, jog pilietinės visuomenės dalyviai yra laisvi ir nepriklausomi veikėjai nei nuo šeimos, nei nuo valstybės ar verslo įtakos. Pilietiškas asmuo pats savarankiškai priima sprendimą dalyvauti viešajame gyvenime ir jungtis į įvairias asocijuotas struktūras.

 

Tačiau Lietuvoje pilietiškumo samprata kol kas išlieka konservatyviai orientuota tik į etninę – istorinę pusę, o ne politinį ar pilietinį aspektą. Lietuviai save labiau tapatina su etnine kultūra, istorine praeitimi, bet ne su esama valstybe ir jos santvarka, valstybės institucijomis, piliečių teisėmis ir pareigomis. Būtent kilmė, kalba, tradicijos ir papročiai bei Lietuvos istorija visuomenėje yra suvokiama kaip pamatinis pilietiškumo pradas.

 

Būtina pabrėžti, jog pilietiškumas arba asmens atviras ir sąmoningas gyvenimas neapsiriboja vien tik etniniais – patriotiniais aspektais. Pilietinės visuomenės ar aktyvaus piliečio kaip individo pasaulėžiūra turėtų būti praplėsta ir ne tik teisių bei pareigų išmanymu.

 

Siekiant kurti atvirą, darnią pilietinę visuomenę demokratiškoje šalyje, kiekvienam piliečiui svarbu a) domėtis jį supančia aplinka; b) kritiškai vertinti informaciją ir sąmoningai pasirinkti sprendimus; c) nebijoti kritikos ir atvirai reikšti nuomonę; d) suvokti tolerancijos kitam asmeniui svarbą; e) ugdyti socialinį pasitikėjimą; f) suprasti solidarumo reikšmę kitų socialinių grupių atžvilgiu; g) aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime – savanoriškoje veikloje; h) priklausyti ar prisidėti bent vienos nevyriausybinės organizacijos veiklos. Sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, tačiau šioje analizės dalyje bus analizuojami aktyvaus dalyvavimo savanoriškoje veikloje bei NVO sektoriaus raida bei piliečių įsitraukimas į sprendimų priėmimo procesus.

 

Pilietinis ugdymas mokyklose

 

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro užsakymu 2012 m. vasario – kovo mėn. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko sociologinę apklausą, kuria buvo siekiama išsiaiškinti, kiek pilietiškumas yra būdingas Lietuvos visuomenei.

 

Reprezentatyvios apklausos metu buvo tiriama, kaip gyventojai suvokia pilietiškumą, kokios pilietiško žmogaus savybės yra būdingos jiems asmeniškai, koks yra Lietuvos gyventojų pilietinis aktyvumas (dalyvavimas rinkimuose, paramos ir labdaros teikimas, savo nuomonės reiškimas, dalyvavimas pilietinėse akcijose, dalyvavimas įvairių organizacijų veikloje).

 

Lietuvos gyventojų nuomone, ypač svarbios savybės, apibūdinančios pilietišką žmogų, yra sąžiningumas, dorumas, įstatymų laikymasis, dalyvavimas rinkimuose, pareigingas mokesčių mokėjimas. Remiantis tuo pačiu tyrimu, į klausimą „O kas turėtų rūpintis pilietiškumo ugdymu šalyje“ 76% respondentų atsakius „Valstybės institucijos“, galima pasidžiaugti, jog dar prieš dešimtmetį šalies valdžia tokių žingsnių jau ėmėsi:

 

  • 1998 m. lapkričio 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1105 buvo patvirtinta pirmoji šalyje „Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programa“.
  • 1999 m. balandžio mėn. Švietimo ir mokslo ministerijos Ugdymo turinio tarybos posėdyje nuspręsta nuo 1999 – 2000 mokslo metų pilietinės visuomenės pagrindų disciplina VII klasėje turi būti dėstoma pasirinktinai (skiriant valandų iš istorijos), VIII klasėje ši disciplina privaloma, o X klasėje mokyklos nuožiūra rekomenduota skirti 1-2 valandas.
  • Nutarta, jog nuo 2000 – 2001 mokslo metų X klasėje pilietinės visuomenės pagrindai jau bus visuotinai privalomi. 

o   LR Vyriausybei bei LR švietimo ir mokslo ministerijai priėmus šiuos nutarimus, buvo parengti ir išleisti pirmieji pilietiškumo ugdymo vadovėliai.

 

Vieną iš pirmųjų pilietinio ugdymo programos rengėjų ir iniciatorių Lietuvoje galima laikyti M. Lukšienę, kuri dar 1996 metais parengė integruotą pilietinio ugdymo programos koncepciją. Šia švietimo reformos pradininkės iniciatyva pasekė ir kiti šalies mokslo atstovai bei švietimo ekspertai.

 

Kuriant pilietinio ugdymo sistemos turinį, ekspertai šios disciplinos idėją iškelia kaip vieną iš prioritetinių švietimo sistemos tikslų. Jie kelia mintį, jog visas mokyklos gyvenimas turi sudaryti sąlygas praktiškai mokytis demokratiškos gyvensenos (pvz. organizuoti mokyklų savivaldą, moksleivių tarybas) bei pateikia tokį pilietinio ugdymo apibūdinimą:

 

-          Tai veiksminga socializacija, kai žmonių tarpusavio santykiuose įsiviešpatauja žmogaus teisių bei daugiakultūrinis požiūriai;

-          Efektyvi politinė socializacija, kai ryžtingai pasisakoma už atviros bei pilietinės visuomenės principus;

-          Vaisinga jaunimo vitalinės energijos vadyba;

-         Reprodukcinei švietimo sampratai būdingos simbolinės prievartos keitimas nebe galios, dominavimo, bet bendradarbiavimo santykiais;

-          Gebėjimų ir įgūdžių gyventi nuolatinės kaitos sąlygomis ugdymas ir ugdymasis;

 

Tačiau atlikus 9 ir 10 klasių moksleiviams skirtų pilietiškumo ugdymui skirtų vadovėlių turinio analizę, galima teigti, jog tokio turinio dėstymą būtų galima integruoti į jau esamus mokymo profilius – istorijos, geografijos, literatūros, etikos ir kitas disciplinas. Tačiau pagrindinis dėmesys, siekiant dar mokyklos suole ugdyti pilietišką ir sąmoningą šalies pilietį, turėtų būti skiriama laisvė ir moksleivių savarankiškas pasirinkimas dalyvauti neformalaus ugdymo sistemoje – moksleivių savivaldoje, projektuose bei įvairiose akcijose už mokyklos ar jos ribose.

 

Vertinant mokymo dalyko turinio neatitikimą parengtiems vadovėliams, mokyklos verčiau turėtų skatinti iniciatyvą kviestis įvairius ekspertus ar atitinkamos srities žinovus trumpoms paskaitoms mokyklose, organizuoti moksleivių išvykas į susitikimus su institucijų, organizacijų atstovais ar žymiais visuomenės veikėjais.

 

Pilietiškumo ugdymas turi būti plėtojamas ne tik vadovėliniu pagrindu, bet ir neformaliomis priemonėmis, atveriant mokyklos sienas tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Moksleiviams turi būti sudarytos sąlygos susitikti su atitinkamais savo srities ekspertais mokyklose (teisininkais, politikais, švietimo ar pilietiškumo srities ekspertais, istorikais, tarptautinių organizacijų atstovais) bei skatinti moksleivius dalyvauti įvairiuose projektuose, kuriais skatinamas neformalus moksleivių švietimas.

 

Pilietinės visuomenės raida prasideda nuo sąmoningų, laisvų ir savarankišką iniciatyvą turinčių gyventojų šalyje, kurie niekuo neverčiami buriasi į asociacijas ar asmeniškai inicijuodami neformalių grupių veiklą bei akcijas. Neformalus principas šiuo atveju yra tiesiogiai susijęs su savarankiškumu, savanoriškumu bei iniciatyva, siekiant pokyčių tam tikrai visuomenės grupei.

 

Kiekvienas aktyvus visuomenės atstovas įtraukia kelis kitus bendraminčius į bet kokią aktyvią veiklą, taip burdami įvairias grupes pagal interesus, pomėgius ar socialines problemas. Neaktyvių ir apatiškų piliečių aktyvumo skatinimas prievartiniais būdais yra lygus gerai žinomam posakiui kova su vėjo malūnais.

 

Teisingai pastebėjo popiežius Jonas Paulius II, sakydamas, jog „mažesnė blogybė yra piktas ir valdžią kritikuojantis pilietis, nei apatiškas ir abejingas žmogus“. Abejingam žmogui prievarta įdiegti pilietiškumo pamatų būtų ne tik neįmanoma, bet ir žalinga, kadangi pilietiškumo ugdymas – tai ne vienkartinės pamokos ar žinių suteikimas. Pilietiškumas – tai gyvenimo procesas, nuolat ir visais gyvenimo etapais vis besikeičiantis mokymosi ir saviugdos procesas, reikalaujantis prisiimti vis daugiau atsakomybės pasirinkimų horizonte bei suteikiantis vis naujus iššūkius, su kuriais susidoroti privalo pats žmogus.

 

Tad pagrindinis pilietiškumo ugdymas turi būti suvokiamas ne kaip atskiros disciplinos dėstymas, tačiau kaip integralus dalykas holistiniu požiūriu visoje (iki) ir mokyklinio ugdymo sistemoje bei kaip neformalaus švietimo dalis, skatinant įvairių nevyriausybinių organizacijų veiklą ir projektus, kuriuos inicijuoja patys moksleiviai ir suaugę, skatinant mokymąsi visą gyvenimą.    


Pabaigai

 

Pilietinio ugdymo pamokos valstybei kainuoja apie 9 milijonus per metus eurų ir jie skiriami mokytojams, kurie kartais neturi nieko bendro su pilietiškumu. Pamokose moksleiviams privaloma mintinai iškalti Konstituciją ir už jos straipsnių perrašymą per kontrolinius yra rašomi pažymiai. Tai ne tik kad nėra nenormali praktika, bet apskritai prasilenkia su bet kokiais pilietiškumo ugdymo  pagrindais.

 

Vertinant atliktas tyrimus apie pilietinį ugdymą mokyklose, galima daryti išvadą, jog dauguma Lietuvos moksleivių bei nemaža dalis mokytojų pasisako už esmines permainas dėl pilietinio ugdymo pagrindų dalyko. Fokusuotos grupės dalyvių nuomone bei mokymų metu moksleivių išsakytos mintys dėl pilietinio ugdymo mokyklose suponuoja išvadą, jog šiuo metu mokyklose dėstomas dalykas „Pilietinio ugdymo pagrindai“ turėtų būti peržiūrėtas ir tobulinamas. Tam pritaria ir Jaunimo reikalų taryba, LR švietimo ir mokslo ministerijai pateikusi savo rekomendacijas rašte 2012-05-10 Nr.2S- l/SJ-(5.2).

 

Be to, dauguma fokusuotos grupės dalyvių pateikė pasiūlymą apskritai atsisakyti šio dalyko kaip privalomo, pakeičiant pilietinį ugdymą neformalaus švietimo dalimi, kadangi „neformalioje aplinkoje pasiekiamas geresnis rezultatas, vaikai geriau jaučiasi, įgaunamas kitoks santykis su ugdytoju, sudaromos galimybės pasirinkti įvairesnes ugdymo formas ir pan.“ (ištrauka iš fokusuotos grupės ataskaitos).    

 

Atsižvelgiant į tai, Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras siūlo LR švietimo ir mokslo ministerijai sudaryti specialiąją darbo grupę dėl pilietinio ugdymo pagrindų dėstymo mokyklose tobulinimo.

 

 ©  Martinas Žaltauskas

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius  

 

 

Nuorodos