Viešojo valdymo ypatumai Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose

 2007-2013 metų laikotarpiu, tiek ir artimiausioje 2014-2020 metų ES finansinėje perspektyvoje Lietuvos strateginiuose dokumentuose vis dar jaučiamas ypatingas stygius, o kai kuriose srityse ir visiškas vakuumas investicijoms į žmones ir jų gebėjimų ugdymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos džiaugiasi, jog praėjusio ES Struktūrinių fondų investicijų laikotarpiu 2007-2013 metais „tinkamai įsisavino lėšas, pastatė ir/ar renovavo eilę namų ir kitų viešosios paskirties pastatų, įsigijo naujos įrangos ir kitaip įsisavino lėšas kietosioms investicijoms“. Viskas atrodytų puiku – atsinaujinę ir pasigražinę mes visi kartu galėsim tuo pasidžiaugti, bet kas tie mes?

Kai naujai pastatomoje mokykloje ar renovuotame kultūros centre kur nors didmiestyje ar mažame kaimelyje vis dar veikia biudžetinė įstaiga su direktoriumi, trimis jo pavaduotojais (ugdymui, ūkiui ir kitoms sritims) bei valytojais, kiemsargiais, sargais, pastatų priežiūros darbininkais, tokios kietosios investicijos skirtos ne tos bendruomenės narių džiaugsmui, o tų pačių biudžetinių įstaigų darbuotojams. Tokia, deja, vis dar gaji realybė Lietuvoje.

Šiuo metu viešoje erdvėje sklandantys pavyzdžiai parodo, jog jei investicijos į žmogiškąjį kapitalą nebus plėtojamos, Lietuva ne tik kad neišlips iš įvairių Druskininkų Aqua parko ar arogantiškos Panevėžio darželio „Kregždutė“ direktorės skandalų, bet ir nė žingsniu nepajudės link nacionalinių strategijų ir programų įgyvendinimo (pvz., Lietuvos pažangos strategija 2030, Nacionalinė pažangos programa 2014-2020, Nacionalinė viešojo valdymo tobulinimo programa 2012-2020). Dar daugiau – Lietuva siekia narystės ir turtingų šalių klube taip vadinamojoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO), tačiau, ar mes iš tiesų esame pasirengę būti jos nariais ir įgyvendinti tas stojimo rekomendacijas, kurias EBPO jau yra pateikusi Lietuvai, siekiant sutvarkyti viešąjį sektorių ir užtikrinti gerą valdymą jose?

Taikant gero valdymo principus ir siekiant tinkamo viešojo valdymo valstybės ir savivaldybių institucijose, yra būtina pereiti iš posovietinio mentaliteto, ir iš esmės strategiškai, planuojant ir tinkamai pasiruošti reformuoti visą biudžetinių įstaigų sektorių šalyje, užtikrinant viešųjų paslaugų teikimą principu „pinigai seka paskui paslaugą“, o ne išlaikant biudžetines institucijas, kurios įkurtos dar sovietmečiu, o jų veikla daugumoje atvejų yra svarbi tik patiems, tas mistines paslaugas teikiantiems darbuotojams, o ne jų klientams.

Biudžetininkai sakytų, jog tai netiesa ir viskas su tuo sektoriumi gerai, tik kad trūksta pinigų toms paslaugoms tinkamiau teikti. Bet pavyzdžiai rodo ką kitą – biudžetinė įstaiga Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras pagal Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymą įgyvendinimo projektą ir išleido daugiau kaip 12 mln. eurų mokinių profesinio orientavimo projektui, iš kurių 80 proc. lėšų skirta išmokėti atlyginimus mokyklų darbuotojams, bibliotekininkams, švietimo centrų darbuotojams ir pan., o likusi dalis lėšų, pasak centro direktoriaus, panaudota sukuriant 50 filmukų ir 300 nuotraukų gamybai. Ministerija pasirengusi ir toliau finansuoti šį projektą, skirdama 3,5 mln. eurų, tačiau lieka retorinis klausimas – ar, pasak pačios Švietimo ir mokslo ministrės, netinkamai įgyvendintas projektas turėtų būti finansuojamas ir toliau? Matyt, jog ir toliau vietoje to, kad lėšos būtų investuojamos į profesionalių žmonių įdarbinimą per verslo įmones ar nevyriausybines organizacijas, kurie išties sukurtų pridėtinę vertę ir tiesiogiai įtrauktų jaunus asmenis į profesinio orientavimo veiklas, rengtų susitikimus su įvairių verslo įmonių atstovais, suteiktų informaciją ir konsultacijas apie tai, kas yra verslo įmonė, kaip ji valdoma, kokie mokami mokesčiai, kas yra rizikos valdymas ir įnešto kapitalo grąža bei kada ir kokiais dydžiais jos tikėtis, bus įdarbinti tie patys mokyklų mokytojai – bibliotekininkai, kurie tik paskleis lankstinukus vaikams apie verslo įmones ar kartą per metus surengs mokykloje karjeros dieną.

Kiti pavyzdžiai iš mažos savivaldybės – vietos bendruomenei pagal kaimo vietos veiklos grupės strategijai įgyvendinti skirtas lėšas renovavus kultūros centrą bendruomenės reikmėms, jo priežiūra ir išlaikymu toliau rūpinasi pati savivaldybė. Atrodytų nieko keisto, tačiau tas rūpestis pastatu atrodo taip – biudžetinei įstaigai skirti savivaldybės biudžeto pinigai kultūros namų etatams išlaikyti, t.y. darbo vietoms sukurti ir pastatui išlaikyti. Darbuotojai kaip įprastai biudžetiniame sektoriuje dirba nuo 8 val. ryto iki 17 val. popiet (šeštadieniais ir sekmadieniais ne darbo dienos), bet tie namai gi skirti vietos bendruomenės poreikiams tenkinti – vaikams po mokyklos susirinkti vakarais, jų tėvams ir seneliams savaitgalį. Biudžetinės įstaigos pozicija – lankymasis šiose patalpose galimas tik darbo valandomis, o pašaliniai asmenys (suprask, ne etatiniai įstaigos darbuotojai) nedarbo metu nepageidaujami.

Analizuojant šiuos atvejus galima dar paminėti, jog viešojo valdymo reforma turi būti kaip įmanoma intensyviau plėtojama ne tik dėl paties valdymo procesų tobulinimo, geresnių ir efektyviau teikiamų viešųjų paslaugų, bet ir dėl to, jog tokia reforma sutaupytų dešimtis, o kai kuriose srityse ir šimtus milijonų eurų. Šie apskaičiavimai yra realiai pamatuojami ir apčiuopiami, jei tik valstybės institucijos imsis pasitikėti nevyriausybinių organizacijų sektoriumi ir, vadovaujantis Vakarų pasaulio praktika bei nacionalinėmis strategijomis, perduos galimybę teikti viešąsias paslaugas kultūros, švietimo, socialinės rūpybos ir kitose viešosios politikos srityse.

Ironiška, kartais net ir šypseną kelianti, tačiau iš tiesų graudi nūdienos situacija ne tik provincijoje ar didmiestyje, bet ir visos šalies mastu verčia kelti esminį klausimą, ar valstybės institucijų atstovai kada nors pradės pasitikėti savo pačių piliečiais, ar investuos į žmogiškąjį kapitalą ir augins savo tautos piliečius, siekiant sukurti atvirą, pilietišką sąmoningų žmonių visuomenę.

Neužleidžiant vietos pesimizmui, verta būtų prisiminti verslo įmonių išmintį, kai įmonės savininkas sako savo žmogiškųjų išteklių vadovui: klausyk, o gal geriau neinvestuokim į darbuotojų mokymus ir gebėjimų ugdymą, nes jei jie taps protingesni, tai visi iš mūsų išsibėgios kitur? Žmogiškųjų išteklių vadovas atsako: o kas atsitiks tuomet įmonei, jei mes į juos neinvestuosime ir jie visi čia pasiliks?

Martinas Žaltauskas

Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro direktorius