Ksenofobija – tai kitokių žmonių ar savęs baimė?
Ksenofobija, diskriminacija, neapykanta ir netolerancija – šie ir panašūs žodžiai kasdien girdimi įvairiuose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, su tuo žmonės susiduria ir realiame gyvenime: mokykloje, darbovietėje, gatvėje, autobuse, parduotuvėje.
Kodėl yra svarbu ugdyti žmonių pakantumą, toleranciją ar, paprastais žodžiais tariant, sveiką protą bei elgseną? Globalėjančiame pasaulyje Lietuva nėra izoliuota šalis. Tai ne niša viršukalnio tarpeklyje, į kurią pakliūti tiesiog neįmanoma. Masinė lietuvaičių emigracija iš Lietuvos šį faktą tik patvirtina – iš šios nišos ištrūksta dešimtys tūkstančių tautiečių. Bėgdami viršukalnėmis ir tarpekliais jie palieka vieną nišą ir neria į kitą, tačiau jose jau apstu įvairios gyvybės formų. Todėl mūsų tautiečiai jose jau nebesijaučia visagaliai – naujoje erdvėje prisitaikymas ir kitokios aplinkos toleravimas yra tiesiog privalomas. Kitu atveju tokie klajūnai pasmerkti begalinėms ksenofobijos, neapykantos ir murmėjimo kančioms.
Kodėl pasaulio pažinimas, keliavimas ir susitikimas su kitų pasaulio žmonių, tautų bei kultūrų atstovais yra toks svarbus ir gyvybiškai būtinas Lietuvos piliečiams? Kodėl savoje šalyje vis dar nemaža dalis gyventojų ignoruoja ir net smerkia kitokius – juodus ar geltonus, musulmonus ar mormonus, homoseksualus ar apskritai be jokios orientacijos asmenis?
Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras, vykdydamas projektą „Tarpkultūrinė savanorystė trečiųjų šalių piliečių integracijai“, siekia keisti tokį požiūrį ir skatinti teigiamą gyventojų požiūrį į kitataučius asmenis, ugdyti lietuvių sąmoningumą bei suvokimą, jog kiekvienas asmuo renkasi savo vietą po saule.
Projekto metu buvo sukurti 3 video reportažai, kuriuos siūlome rodyti mokyklose, universitetuose, neformalaus ugdymo paskaitose bei tiesiog dalintis jais įvairiuose socialiniuose tinkluose.
Reportažai pasiekiami internete:
„Vieta po saule"
„Egzotiškas maistas“
„Savanorystė“
Nuorodos
