Darbo užmokesčio augimą lems ir mokesčių politika

Statistikos departamentas skelbia, kad trečiąjį šių metų ketvirtį vidutinis neto (po mokesčių) darbo užmokestis šalyje buvo 2,4 proc. didesnis nei prieš metus. Tuo pačiu laikotarpiu kainos augo šiek tiek daugiau nei darbo užmokestis - augimas siekė 3,2 proc., todėl realus darbo užmokestis trečiąjį ketvirtį sumažėjo 0,8 procento. Šis mažėjimas tęsiasi jau daugiau nei trejus su puse metų. Prognozuojame, kad realus darbo užmokestis 2013 metais jau augs 1,8 proc., tačiau daug kas priklausys ir nuo naujos Vyriausybės ekonominės politikos.
Eilinį kartą tenka pripažinti, kad oficiali statistika apie tikrąsias darbo užmokesčio tendencijas pasako ne viską. Apie tai, kad kai kuriuose ekonomikos sektoriuose yra labai populiarūs "vokeliai", mums signalizuoja ir per daug ryškūs juose mokamų atlyginimų skirtumai. Sektoriuose, kuriuose veikia beveik vien tik užsienio kapitalo įmonės, nemokančios neoficialių atlyginimų (pavyzdžiui, informacijos, ryšių, finansų, draudimo ir kai kuriose apdirbamosios gamybos srityse), vidutinis atlyginimas viršija šalies vidurkį 75 proc. - tokių skirtumų negalima paaiškinti vien skirtingu dirbančiųjų kompetencijų lygiu.
Jau beveik keturis metus besitęsiantis realas darbo užmokesčio mažėjimas yra nuviliantis ir neatspindi darbo našumo augimo. Be to, tokios tendencijos kaimyninėse šalyse jau senokai baigėsi. 2009 metais Estijos dirbančiųjų vidutinis atlyginimas buvo 37 proc. didesnis nei Lietuvos, dabar šis skirtumas išaugo iki 45 procentų, nors darbo našumas Estijoje neaugo sparčiau. Kodėl didėja atotrūkis?
Viena iš priežasčių yra įmonių nerimas dėl euro zonos ateities ir galimybių toliau didinti eksporto apimtis. Tačiau šis nerimas veikia ir kitas ES šalis. Daug svarbiau yra šalies ekonominės politikos neapibrėžtumas. Pavyzdžiui, dar ir dabar nėra aišku, koks bus minimalus mėnesinis atlyginimas kitų metų pradžioje, išlieka neaišku, ar ﾄekonomika bus skatinama" įvedant rinką iškraipančias ir diskriminuojančias PVM lengvatas, ar darbo vietų kūrimą skatinančias lengvatas investicijoms.
Vis tik svarbiausia vangaus atlyginimų augimo priežastis yra per didelė mokestinė našta - įmonė, norėdama padidinti darbuotojo į rankas gaunamą darbo užmokestį nuo 2000 litų iki 2100 litų, tam turi skirti ne 100 litų, bet 179 litus - taip darbo sąnaudas išpučia mokestinė našta. Čia glūdi pagrindinė "vokelių" gajumo priežastis, todėl pirmasis naujosios Vyriausybės prioritetas peržiūrint Lietuvos mokesčių sistemos efektyvumą (t.y. jos paskatas investuoti ir kurti gerai apmokamas darbo vietas) turi būti sutelktas į darbo mokesčių mažinimą.
Galimybių tam yra daug - įvertinant turto mokesčių bazės išplėtimą būtina naikinti, o ne toliau kurti PVM lengvatas, kuriomis naudojasi ir dideles pajamas gaunantys gyventojai. Dar svarbiau yra susilaikyti nuo nuolatinio valdžios sektoriaus išlaidų didinimo ir dėmesį sutelkti į jau dabar išleidžiamų pinigų efektyvumo ir skaidrumo didinimą. Šios priemonės leistų jau nuo 2014 metų sumažinti bent jau mažesnį nei vidutinį atlyginimą gaunančių dirbančiųjų apmokestinimą ir taip paskatinti skaidrų darbo užmokesčio augimą.
Šalies vidutinį darbo užmokestį galėtų kilstelėti ir ﾄpraskaidrinti" taip pat galėtų planuojamas minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas. Tačiau per spartus jo didėjimas, neatspindintis vidutinio atlyginimo ir darbo našumo tendencijų, gali padaryti meškos paslaugą savo galimybės tebelaukiantiems bedarbiams, ypač ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Žalingos yra ir diskusijos apie dar didesnį mokesčių sistemos progresyvumą - darbo mokesčių didinimą. Tokie sprendimai ne tik nesumažintų socialinės atskirties, bet ir slopintų investicijas bei gerai apmokamų darbo vietų kūrimą. Adekvačių minimalių pajamų dirbantiesiems užtikrinimas yra labai svarbus, tačiau šią subtilią užduotį reikia įgyvendinti ne naudojant bukus ir tam ne visada tinkamus instrumentus.

Nerijus Mačiulis, "Swedbank" Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas